Ištrauka iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.
Tuoktis iš meilės
Jaunuoliams norėčiau pasakyti: kai meilė įgyja santuokinės institucijos pavidalą, nieko nesugadinama. Sąjunga tokioje institucijoje atranda būdą laiduoti tvirtumą ir realų bei konkretų augimą. Tiesa, meilė yra daug daugiau nei išorinis sutikimas ar santuokinės sutarties forma, tačiau tikra ir tai, kad apsisprendimas suteikti santuokai bei jos tam tikriems įsipareigojimams regimą pavidalą visuomenėje aikštėn iškelia jos reikšmingumą: rodo tapatinimosi su kitu rimtumą, liudija paaugliško individualizmo įveiką ir išreiškia tvirtą sprendimą priklausyti kitam.
Santuoka yra būdas išreikšti, kad motinos lizdas iš tikrųjų paliktas kitiems tvirtiems saitams kurti ir prisiimti naują atsakomybę dėl kito asmens. Tai daug vertingiau už vien spontanišką sąjungą dėl abipusio pasitenkinimo, tokia sąjunga reikštų santuokos privatizaciją. Santuoka kaip socialinė institucija yra priemonė abipusiam įsipareigojimui apsaugoti bei meilės brendimui laiduoti, kad apsisprendimas dėl kito tvirtėtų, darytųsi konkretesnis ir sykiu galėtų atlikti savo užduotį visuomenėje. Todėl santuoka nėra laikina mada, bet išlieka svarbi. Jos esmė šaknijasi pačioje žmogaus asmens prigimtyje ir jo visuomeniškume. Ji apima tam tikras pareigas, tačiau tos pareigos kyla iš pačios meilės, meilės, kuri tokia ryžtinga ir dosni, kad geba surizikuoti ateitimi.
Šitokiu apsisprendimu santuokos naudai išreiškiamas realus ir veiksmingas apsisprendimas du kelius sujungti į vieną, nesvarbu, kas nutiktų, ir nepaisant visų iššūkių. Dėl šio viešo meilės įsipareigojimo rimtumo nevalia priimti sprendimo skubotai, tačiau dėl tos pačios priežasties jo negalima ir atidėlioti neapibrėžtai ateičiai. Išskirtinai ir galutinai įsipareigoti kitam visada rizikinga ir reikalauja drąsos. Atsisakyti taip įsipareigoti yra savanaudiška, suinteresuota, žema, reiškia nepripažinti kito teisių ir nepristatyti jo kaip verto besąlyginės meilės.
Kita vertus, tie, kurie tikrai įsimylėję, linkę savo meilę rodyti kitiems. Meilė, kitų akivaizdoje sukonkretinta santuokine sutartimi, bei visos iš tokios institualizacijos kylančios pareigos liudija ir apsaugo be išlygų bei apribojimų ištartą „taip“. Tas „taip“ reiškia pasakyti kitam, kad jis visada gali tikėtis nebūti paliktas, jei praras savo patrauklumą, turės sunkumų arba atsiras naujų malonumo ar savanaudiškų interesų galimybių. Meilė, kuri reiškiasi ir auga.
Draugystės meilė sujungia visus santuokinio gyvenimo aspektus, padeda šeimos nariams visais gyvenimo tarpsniais žengti į priekį. Todėl nuolatos puoselėtini dosnūs bei gausūs tą meilę išreiškiantys gestai ir žodžiai.
Šeimoje „būtina prieš akis turėti tris žodžius. Juos pakartosiu: prašau, ačiū, atsiprašau. Trys raktiniai žodžiai!“. „Kai šeimoje nesielgiame kaip įsibrovėliai ir pasiklausiame, „ar galima?“, kai šeimoje nesame savanaudiški ir mokame pasakyti „ačiū“, kai šeimoje ką nors įskaudinę prašome „atleisk“, tuomet karaliauja ramybė ir džiaugsmas“. Nebūkime šykštūs tų žodžių, dosniai kartokime juos kasdien, nes „tyla tikrai yra slegianti, kartais ir šeimoje tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų“. Ir priešingai, laiku pasakyti tinkami žodžiai diena iš dienos saugo ir kursto meilę.
Visa tai tikrove tampa nuolatinio augimo kelyje.
Ši tokia ypatinga meilės forma, kokia yra santuoka, pašaukta nuolat bręsti, nes jai visada taikytina tai, ką šventasis Tomas Akvinietis pasakė apie meilę (caritas): „Meilė [caritas] dėl savo prigimties neturi augimo ribų, nes pati yra dalyvavimas begalinėje meilėje [caritas], kuri yra Šventoji Dvasia. Jos neriboja nė pats subjektas, nes augant meilei visada auga ir gebėjimas dar labiau paaugti“. Šventasis Paulius primygtinai ragino: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems“ (1 Tes 3, 12) ir priduria: „Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti . Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos“ (1 Tes 4, 9–10).
Daugiau pažangos. Santuokinė meilė pirmiausia saugoma ne kalbant apie neišardomumą kaip pareigą ar kartojant mokymą, bet stiprinant ją nuolatiniu augimu veikiant malonei. Meilei, kuri neauga, gresia pavojus, o augti galime tik atsiliepdami į dieviškąją malonę gausesniais meilės aktais, dažnesniais, intensyvesniais, dosnesniais, švelnesniais, linksmesniais prisirišimo aktais. Vyras ir žmona „išgyvena tos vienybės prasmę ir kasdien vis giliau ją priima“ . Sutuoktiniai, kuriems dovanojama dieviškoji meilė, sykiu kviečiami nuolatos augti malone.
Nenaudinga fantazuoti apie idilišką ir tobulą meilę, nes tada nebėra jokios paskatos augti. Žemiškąją meilę įsivaizduojant kaip dangišką užmirštama, kad geriausia yra tai, kas dar nepasiekta, laiko subrandintas vynas. Kaip priminė Čilės vyskupai, „tobulų šeimų, kokias mums pateikia apgaulinga ir vartotojiška propaganda, nėra. Tose šeimose niekas nepasensta, nėra ligų, skausmo, mirties . Vartotojiška propaganda perša iliuziją, kuri neturi nieko bendra su tikrove, su kuria kasdien susiduria šeimų tėvai ir motinos“.
Sveikiau pripažinti realybę ir ribas, iššūkius ir netobulumus bei išgirsti raginimą augti vienybe, bręsti meile ir puoselėti tvirtą sąjungą, kad ir kas nutiktų.
